
Iš praktikos geriausią traškumą pasiekiu formuodama itin plonas tešlos virvutes ir pjaustydama smulkiais, vienodo dydžio gabaliukais, nes vienodumas užtikrina tolygų iškilimą ir apskrudimą. Aliejų šildau iki maždaug 170–175 °C ir verdant nededu per didelių porcijų, kad neatsivėsintų riebalai ir gabaliukai nesigertų aliejaus. Išvirus visada leidžiu gabalėliams nuvarvėti ant popierinio rankšluosčio, o tik tada glazūruoju sirupu. Tokia seka sumažina vandens ir riebalų perteklių, todėl sirupas geriau apsivelia, o traškumas išsilaiko ilgiau. Technologiškai tai veikia todėl, kad tinkama aliejaus temperatūra greitai suformuoja paviršinę plutelę (mažesnis drėgmės patekimas į vidų), o perteklinio riebalo nuvarvinimas neleidžia sirupui prasiskverbti ir suminkštinti struktūros.
Be glitimo versijai naudoju specialų be glitimo miltų mišinį, skirtą kepiniams, ir tešlą minkau šiek tiek trumpiau, kad neišsausėtų. Tešlos konsistenciją vertinu rankomis: ji turi būti standi, bet elastinga ir nelipni, todėl miltus berti po truputį ir sustoti vos tik tešla nustoja lipti. Be laktozės glajui vietoje tradicinio pieno riebalų šaltinio renkuosi termiškai stabilų augalinį riebalą, kurio lydimosi temperatūra artima sviestui, kad išlaikyčiau sirupo blizgesį ir rišamąją galią. Šiuos pritaikymus esu išbandžiusi kelis kartus šeimos rate – skonis išlieka labai artimas klasikiniam, o tekstūra išlaiko traškumą, nes svarbiausia – tinkama tešlos drėgmė ir teisingai suvaldyta sirupo temperatūra, o ne konkretus pieno ar glitimo kiekis.
Geriausia „Koriuką“ laikyti kambario temperatūroje, sausoje vietoje, sandariame inde 2–3 dienas, sluoksnius atskiriant kepimo popieriumi. Šaldytuve dėl drėgmės kondensacijos sirupas pritraukia vandens ir gali sukietėti arba lipti, todėl jo vengiu. Šaldyti rekomenduoju tik išvirtus ir nusausintus tešlos gabaliukus be sirupo: visiškai atvėsinti, suberti į sandarų maišelį ir užšaldyti iki 1 mėn., o prieš glajavimą atšildyti kambario temperatūroje ir 3–5 min. pašildyti 140 °C orkaitėje, kad atsistatytų traškumas. Jeigu paruoštas „Koriukas“ kiek suminkštėjo, labai trumpas (3–4 min.) pašildymas 120–130 °C orkaitėje atgaivina paviršiaus trapumą, tačiau svarbu neperkaitinti, kad sirupas nepradėtų tekėti. Tokia priežiūra paremta vandens aktyvumo ir cukrų higroskopiškumo logika: sausas oras ir trumpas šilumos impulsas grąžina kramtumą nepažeidžiant glazūros.
Jeigu sirupas per skystas, grąžinu puodą ant vidutinės ugnies ir verdu, kol pasiekiamas „plonos gijelės“ mėginys: pakėlus šaukštą sirupas velkasi plonu siūleliu. Tai paprastai būna ~106–110 °C intervale, kai garuoja dalis vandens ir didėja tirštis. Jei sirupas per kietas, jį trumpai pašildau su 1–2 arbatiniais šaukšteliais vandens, kol vėl tampa tekus ir lipnus. Glajavimą visada darau porcijomis (trečdalis gabaliukų + trečdalis sirupo), intensyviai maišydama, kad padengimas būtų tolygus, nes sirupas stingsta greitai. Šis būdas patikrintas daug kartų – temperatūros kontrolė ir porcijavimas leidžia tiksliai valdyti klampą, todėl sirupas ne tik prilimpa, bet ir suformuoja gražią, ploną karamelinę plėvelę.
Dažniausios klaidos – per stori ir nevienodi tešlos gabaliukai, per šaltas arba per karštas aliejus, skubotas glajavimas ir masės formavimas, paliekant tuštumas kūgio viduje. Iš profesionalios patirties padeda tokia disciplina: pjaustyti smulkiai ir vienodai, virti mažomis partijomis 170–175 °C, nusausinti be išimčių, sirupą virti iki „gijelės“ ir glajavimą atlikti porcijomis, iškart tvirtai suspaudžiant masę, kad neliktų ertmių. Šių taisyklių mane dar jauną išmokė močiutė, o vėliau ne kartą patikrinau namų virtuvėje – kiekvienas žingsnis turi technologinę logiką: vienodas dydis užtikrina tolygų karamelizavimą, teisinga riebalų temperatūra – mažesnį riebalų įsigėrimą, o tvirtas suspaudimas – stabilų pjūvį ir tvarkingą „namelio“ formą.
Rram
Atsakyti
Greta
Atsakyti