
Jautiena išlieka minkšta, jei ji supjaustoma plonomis juostelėmis ir kepama labai trumpai ant stipriai įkaitintos keptuvės. Kepant ilgiau nei minutę, mėsa ima kietėti, nes baltymai susitraukia. Po greito apskrudinimo jautiena įdedama į padažą ir trumpai patroškinama – taip ji prisigeria skonių, bet nepraranda sultingumo. Šis metodas patikrintas daugybę kartų tiek mano virtuvėje, tiek profesionalių šefų praktikoje.
Taip, vietoje tradicinės grietinėlės galima naudoti augalinės kilmės alternatyvas, pavyzdžiui, avižų arba sojų grietinėlę be laktozės. Jos suteikia kremišką tekstūrą, nors skonis bus kiek lengvesnis. Svarbu pasirinkti ne saldintą variantą, nes kitaip patiekalo skonis gali būti per saldus. Šį būdą pati esu išbandžiusi, kai gaminau patiekalą draugei, netoleruojančiai laktozės, ir rezultatas buvo labai sėkmingas – skonis išliko sodrus, o tekstūra beveik nesiskyrė nuo originalo.
Likusį patiekalą reikia laikyti sandariame inde šaldytuve ne ilgiau kaip 2–3 dienas. Padaže esanti grietinėlė yra jautri greitam gedimui, todėl ilgiau laikyti nerekomenduojama. Atšaldytas befstrogenas geriausiai išsilaiko, kai mėsa ir padažas laikomi kartu – taip jautiena neišdžiūsta. Iš savo praktikos pastebėjau, kad šildant antrą dieną skonis netgi tampa sodresnis, nes skoniai turi laiko susijungti.
Befstrogeną galima užšaldyti, tačiau rekomenduojama užšaldyti tik mėsą su padažu, o garnyrą (bulvių košę, ryžius) pasiruošti šviežiai. Užšaldytas patiekalas išsilaiko iki 2 mėnesių. Atšildyti jį reikėtų lėtai – pirmiausia šaldytuve, o vėliau pašildyti ant silpnos ugnies. Svarbu nepamiršti, kad dėl grietinėlės padažas gali šiek tiek sutirštėti ar atsiskirti, todėl šildant verta įpilti šlakelį šviežio sultinio ar pieno, kad tekstūra vėl taptų vientisa. Šį būdą naudoju, kai noriu turėti paruoštą vakarienę užimtomis dienomis.
Dažniausia klaida – jautienos perkepimas, kuris paverčia mėsą kieta. Taip pat neretai padažas verdamas per aukštoje temperatūroje, todėl grietinėlė gali atsiskirti. Kitas pavojus – per daug druskos, jei naudojamas stipriai sūdytas sultinys. Norint to išvengti, rekomenduojama druską berti tik pabaigoje, kai paragaujama padažo. Asmeniškai visada pirmiausia apskrudinu mėsą mažomis porcijomis, kad ji neišleistų sulčių, o tik tada dedu į padažą – taip skonis išlieka subalansuotas ir tekstūra tobula.
Jei padažas gaunasi per skystas, galima jį dar šiek tiek patroškinti atidengus dangtį – taip dalis skysčio nugaruos, o skonis susikoncentruos. Jei padažas pernelyg tirštas, įpilkite šiek tiek sultinio ar pieno. Skonių balansas išlieka, o tekstūra tampa maloniai švelni. Šį metodą esu išmokusi iš savo mamos, kuri visada sakydavo: „Padažas turi būti toks, kad lengvai apgaubtų mėsą, bet nebūtų nei per vandeningas, nei panašus į košę.“ Praktika tik patvirtino, kad tai puikiausias būdas reguliuoti konsistenciją.