
Purumą lemia trys dalykai: masės hidratacija, švelnus minkymas ir teisinga kaitra. Išbandyta praktiškai: kai manų kruopoms leidžiama įgerti drėgmę bent 20–30 min., jos suformuoja „minkštą tinklą“, kuris sulaiko sultis ir stabilizuoja masę, todėl kotletai neišbėga ir netrupa. Minkau rankomis tik iki vientisumo, ne ilgiau kaip 5–7 min., kad baltymai nepernelyg nesusitrauktų ir nepadarytų masės kietos. Kepu gerai įkaitintoje keptuvėje ant vidutinės kaitros: pirmą pusę nejudinu apie 6–8 min., kad susiformuotų plona plutele, tada apverčiu ir baigiu kepti iki ~70–72 °C vidaus temperatūros, kad mėsa būtų sultinga ir saugi. Šį metodą kartojau ne kartą – rezultatas stabiliai purus ir švelnus.
Be laktozės versijoje renkuosi laktozės neturinčius produktus ir laikomą tą pačią technologiją: drėgmės santykį išlaikau tokį patį, kaip aprašyta recepte, o masę palieku pabrinkti 20–30 min., kad standikliai atliktų darbą ir kotletai neišsausėtų. Be glitimo adaptacijai remiuosi įvade pateiktomis alternatyvomis ir koreguoju tekstūrą procesu, o ne papildomais priedais: jei masė pasirodo sausesnė, įmaišau 1–2 šaukštus papildomos drėgmės ir prailginu brinkimą 5–10 min., kad krakmolingieji komponentai spėtų sugerti skystį. Mano bandymai parodė, kad toks laiko ir drėgmės valdymas leidžia išlaikyti tą patį purumą ir sultingumą, kaip ir klasikinėje versijoje.
Atvėsintus kotletus laikau sandariame inde šaldytuve iki 3–4 dienų, atskirdama sluoksnius kepimo popieriumi, kad nesuliptų. Šaldymui visiškai atvėsinu, išdėlioju vienu sluoksniu ant lentelės, užšaldau, o tada suberiu į sandarų maišelį – taip jie neišsidėmi ir išlieka atskiri; saugiai laikosi iki 2–3 mėn. Atšildau šaldytuve per naktį, nes lėtas atitirpinimas sumažina sulčių praradimą. Toks tvarkymas paremtas praktika ir maisto saugos principais: greitas šilumos šokas sukuria ledo kristalus, o lėtas atitirpinimas leidžia sultims tolygiai pasiskirstyti atgal į audinius, todėl kotletai lieka sultingi.
Geriausi rezultatai gaunami šildant švelnia, tolygia šiluma. Orkaitėje kotletus dedu į kepimo indą, pridedu 2–3 šaukštus vandens ar sultinio, lengvai uždengiu folija ir šildau 160–170 °C apie 8–12 min., kol vidus pasiekia ~60 °C. Keptuvėje pilu šlakelį vandens, uždengiu dangčiu ir šildau ant mažos–vidutinės kaitros 5–7 min., paskui trumpai atidengiu, kad plutelė atsigautų. Karšto oro gruzdintuvėje šildau 160 °C apie 5–7 min., kad išorė vėl būtų traški, o vidus – šiltas. Šie metodai patikrinti virtuvėje: drėgmė ir dangtis sumažina garavimo nuostolius, o žemesnė temperatūra neleidžia baltymams pervirti ir sukietėti.
Dažniausios klaidos: nepakankamas masės brinkimas, per ilgas minkymas, neteisinga keptuvės temperatūra ir per dažnas vartymas. Jei masė nepaliekama pabrinkti, krakmolingi komponentai nespėja sugerti drėgmės, todėl kepant ji skyla – problemą sprendžia 20–30 min. poilsis. Per ilgas minkymas suaktyvina baltymus ir daro kotletus kietus – minkyti tik iki vientisumo. Šalta keptuvė priverčia kotletus „virti“ savo sultyse ir jie sugeria daugiau riebalų, o per kaitri – greitai apskrunda, bet vidus lieka žalias; todėl pradedu ant gerai įkaitintos, toliau palaikau vidutinę kaitrą. Vartau tik vieną kartą, kai apačia jau stabiliai apskrudusi, kad neišjudinčiau sultinio sluoksnio. Šias taisykles perėmiau iš močiutės ir nuolat patvirtinu bandymais – taip pavyksta patikimai ir pakartojamai.