
Iš praktikos geriausią tekstūrą duoda trumpas, bet pakankamai karštas apdorojimas: nuluptas vidutinio dydžio krevetes dedu į gerai įkaitintą keptuvę ir kepu po 1,5–2 min. iš kiekvienos pusės, kol jos susiriečia į „C“ formą ir tampa matinės. Perkaitinus iki sandarios „O“ formos, baltymai per daug sutraukiami ir krevetės kietėja. Jei verdu, imu pasūdytą vandenį su citrinos sultimis, verdu 1,5–2 min., tuomet tuojau pat perlieju ledo vandeniu, kad sustabdyčiau virimą. Maistiniu požiūriu saugiai apdorotoms krevetėms siekiu ~63 °C vidinės temperatūros – taip jos išlieka sultingos ir švaraus skonio.
Be laktozės: naudoju be laktozės kietojo tipo sūrį (technologiškai laktozė dažnai beveik suyra brandinant, bet sertifikuotas be laktozės produktas suteikia tikrumo) ir į padažą įmaišau šlakelį vandeniu praskiestos citrinos sulčių, kad išlaikyčiau klasikinį rūgštumo–umamio balansą. Be glitimo: skrebučiams kepu ryžių ar kukurūzų duoną, o naminei trupinių struktūrai užtikrinti kubelius džiovinu 120 °C orkaitėje 15–20 min., paskui trumpai paskrudinu 200 °C, kad susidarytų traški plutelė. Tokia dviguba džiovinimo–skrudinimo technika atkuria teisingą tekstūrą ir saugo nuo greito sumirkimo salotose.
Šviežias salotas geriausia suvalgyti iš karto, tačiau atskirus komponentus laikau taip: krevetes – sandariai 0–4 °C iki 24 val., padažą – šaldytuve iki 24 val. (naudojant šviežią ar pasterizuotą trynį), skrebučius – sandariame inde kambario temperatūroje iki 5 dienų. Užšaldyti salotų lapų ir padažo nerekomenduoju dėl tekstūros ir emulsijos stabilumo, o termiškai apdorotas krevetes galima užšaldyti iki 2 mėn. hermetiškai uždarytas. Pašildant krevetes vengiu mikrobangų – trumpai pašildau 120–140 °C orkaitėje 4–6 min. arba keptuvėje ant silpnos ugnies 1–2 min., kad neišsausėtų. Skrebučius atgaivinu 160 °C orkaitėje 5–7 min., kad grįžtų traškumas. Lapus ir padažą visada maišau tik prieš pat patiekimą, taip išlaikomas traškumas ir švarus skonis.
Dažniausia klaida – suardyta emulsija dėl per greito aliejaus pylimo arba per šalto trynio. Išbandyta praktika: trynį laikau kambario temperatūroje 10–15 min., garstyčias naudoju kaip emulgatorių, o aliejų pilu plona srovele nuolat plakant. Antroji klaida – per rūgštus padažas; rūgštį balansuoju žiupsneliu cukraus ar papildomu umami (parmezano). Trečia – per sūru: druską dedu tik paragavusi, nes parmezanas ir garstyčios jau prisideda prie sūrumo. Dėl saugos, jei vengiate žalių kiaušinių, rinkitės pasterizuotą trynį – skonis išlieka itin artimas klasikiniam, o rizika sumažinama. Tinkamai emulguotas padažas turėtų būti blizgus, lengvai dengti šaukšto nugarėlę ir tolygiai „kabintis“ prie lapų.
Skrebučių traškumui svarbus dviejų etapų apdorojimas: pirmiausia džiovinu duonos kubelius 110–120 °C 15–20 min., kad išgaruotų drėgmė iš vidaus, tuomet paskrudinu 200 °C 6–8 min. – taip gaunama trapios plutelės ir lengvos vidaus pusiausvyra. Salotų lapus po plovimo visiškai nusausinu sukti džiovyklėje arba tarp rankšluosčių, nes vandens perteklius skystina padažą ir jis slysta nuo lapų. Padažą dedu ant lapų likus 2–3 min. iki patiekimo ir maišau rankomis, lengvai kilnodama – mechaninis švelnus judesys padengia lapus plona plėvele, todėl jie išlieka tvirti, o burnoje juntamas traškumo–kreminio padažo kontrastas, kuris ir kuria Cezario salotų „charakterį“.