
Kreminiam, glotniam padažui pirmiausia riebaluose lengvai apkepinu miltus 1–2 minutes, kol jie įgauna švelniai riešutinį kvapą – taip susiformuoja roux, kuris stabiliai tirština be gumuliukų. Skystį (sultinį) pilu po truputį, nuolat maišydama plokščiu mediniu šaukštu ar plakikliu, kad krakmolai tolygiai pasiskirstytų. Skystis turi būti karštas – šiluma padeda krakmolams brinkti ir sutirštinti be krešulių. Jeigu visgi susidarė smulkių gumuliukų, padažą trumpai perkošiu per smulkų sietelį arba kelioms sekundėms perleidžiu rankiniu trintuvu. Šis metodas daugybę kartų patikrintas gaminant šeimai ir kulinariniuose kursuose – jis veikia, nes krakmolo granulės apkepinant apsivelka riebalais ir nesulimpa tarpusavyje.
Be laktozės variantui sviestą pakeičiu neutraliu augaliniu riebalu ir, jei naudojamas grietiniškas priedas, renkuosi augalinę, termiškai stabilią alternatyvą (pvz., avižinę kulinarinę grietinėlę). Be glitimo versijai tirštinimą atlieku kukurūzų krakmolu: jį išmaišau šaltame sultinyje (santykis ~1 arbatinis šaukštelis krakmolo 150–200 ml skysčio) ir tik tuomet supilu į troškinį, maišydama ant nedidelės kaitros iki norimos konsistencijos. Toks tirštinimas veikia, nes krakmolo molekulės brinksta ir gelatinaizuojasi ~85–95 °C temperatūroje, suteikdamos šilkinišką tekstūrą be miltinio skonio. Būtina patikrinti, kad naudojamas sultinys ir prieskoniai neturėtų glitimo priedų.
Kad troškinys netaptų vandeningas, grybus pirmiausia apkepinu sausiau, be druskos, kol išgaruoja išskirta drėgmė ir paviršius lengvai apskrunda – Maillardo reakcija suteikia gylio ir umami. Tik tuomet dedu kitus komponentus ir skystį pilu dalimis. Jei padažas per tirštas, įmaišau kelis šaukštus karšto sultinio; jei per skystas – troškinu atidengus, kad garuotų, arba įmaišau 1–2 arbatinius šaukštelius anksčiau atskiesto krakmolo. Norint stangresnės grybų tekstūros, didinu kaitrą apkepant ir nededu druskos iki pabaigos; minkštesnei – troškinu ilgiau ant mažos kaitros. Šie veiksmai paremti technologine logika: druska anksti skatina osmosą (grybai išleidžia daugiau sulčių), o aukštesnė kepimo temperatūra greičiau suformuoja lengvą plutelę.
Paruoštą guliašą atvėsinu iki kambario temperatūros per ne ilgiau kaip 1–2 valandas, supilu į sandarų indą ir laikau šaldytuve 3–4 dienas, ne aukštesnėje nei 4 °C temperatūroje. Saugumo sumetimais verta porcijuoti mažesniais kiekiais – taip greičiau atvėsta ir ilgiau išlieka kokybiškas. Iš praktikos: antrą–trečią dieną skoniai dar geriau susijungia, nes aromatiniai junginiai tolygiau pasiskirsto padaže. Jei matote, kad paviršiuje susidaro kondensatas, prieš šildant nupilkite jo perteklių – taip išvengsite per skystos konsistencijos.
Taip, guliašą galima užšaldyti iki 3 mėnesių sandariuose, karščiui atspariuose, užšaldymui skirtuose induose, paliekant 1–2 cm vietos plėtimuisi. Atitirpinu lėtai šaldytuve per naktį – taip sumažėja atsiskyrimo rizika. Šildau ant silpnos–vidutinės kaitros, dažnai maišydama. Jei pastebiu, kad padažas kiek atsiskyrė, įmaišau kelis šaukštus karšto sultinio ar vandens ir energingai išplaku – riebalų ir vandens fazės vėl emulsuojasi. Mikrobangėje kaitinu trumpais 30–45 s intervalais, kiekvieną kartą pamaišydama. Šie žingsniai patikrinti praktikoje: lėtas atitirpinimas ir švelnus šildymas saugo emulsiją bei tekstūrą.